dvasia

dvasià sf. (2) 1. kvėpavimas, atsikvėpimas; iškvepiamas ir įkvepiamas oras: Bebėgdamas taip apdusau, kad dvasią užėmė Krkl. Užilsau belėkdamas, nė dvasios atgauti nebgaliu Vvr. Labai sunkus oras – dvãsią užgniaužė Kp. Man dvasią traukia, taip dvokia numirėlis Žem. Išeini – dvasią ima šaltis Pc. Kalba, dvasią gaudydama Rz. Kalbėjo teta, greitai traukdama dvasią Žem. Par apsirikimą išgėriau čysto spirito – man ir dvãsią užtraukė Skd. Man aną dieną teko į krūtinę, tai dvãsią tuoj užėmė Pc. Striuka dvasià – dusulį turiu Nj. Žmogelis numirė, paskutinę dvãsią išleido Vlkv. Ligonis vos kvėpavo – dvasią tik gaudė Vlkv. Perkaršęs liūtas drybsojo, paskutinę dvasią gaudydamas S.Dauk. Įtrakęs kad ims lupti, ims perti, dvasios pasiklausydamas Žem. Sau koją įkirtęs ir be dvasios ant žemės pakritęs S.Dauk. | Balse vadiname gryną balsą, kurį padaro dvasià, puldama iš plaučių par balso stygų tarpą Jn. Arkliai apiputa pašarą su dvasia ir nebėda Šts. Neantpūsk paukšteliuo ant kiaušelių dvasios, ka paukštelis neprabėgtų Plt. Liepos anglių milčiukai pataiso dvokiančią burnos dvasią rš. Ir iš tolo kalbant jo dvasią užuosi Pnd. Kambarys šaltas, dvasià matyti Krkl. | Kambary maž dvãsios (šilumos) Ln. Da pirkia su dvasià Trgn. | Iš pirmutiniojo dviračio rato visa dvasia (oras) išejo Lk. ║ jėga: Kiek tos dvasios jam buvo – tik spust, ir nebėr Grž. 2. vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, protavimas: Dvãsios reikalai skiriasi nuo kūno reikalų FT. Motina gali įbrukti kūdikiui krūtį, bet dvasios neįbruks Gdž. A sau dvasioj mislija BM191-192. Gera tam vyrui ..., kurio dvasioje nėra vyliaus BPs32,2. Ir pradžiugos dvasia mana DP471. 3. psichinės žmogaus jėgos kaip veikimo akstinas; nuotaika: Svarbiausia dabar, mamule, neprarasti dvasios rš. Praeities tema teikė poetui pakankamai laisvės uždegti liaudį laisvo gyvenimo ilgesio ir kovos dvasia rš. Mano tėvai buvo deivuoti, dievobaimingi žmonės, ir jie rūpinosi ir savo pirmgymį sūnų tokioje pat dvasioje (= tokia pat dvasia) užauginti Bs. 4. prk. tikroji prasmė, esmė, pobūdis: Įvesdami į raštų kalbą svetimtautiškus kultūriškus žodžius, turime užlaikyti pirmykščio šaltinio balsių kokybę ir kiekybę, žinoma, tiek, kiek mums leidžia lietuvių kalbos dvasia K.Būg. Ji buvo perstatoma ir keičiama pagal laiko dvasią ir papročius rš. 5. SD¹27, SD47, H mitologijoje, religijoje ir filosofijoje – įsivaizduojama bekūnė būtybė, siela, vėlė: Tai vėjai – tai kalnų dvasia kvatojas po ledyną S.Nėr. Dvasià kūno ir kraujo netur DP194. Dvasias anas dangujęjas ... angelais vadiname DP520. Viešpats, ėmęs molio šmotą, nulipino žmogaus kūną ir įkvėpė į jį dvasią (dūšią), negalinčią numirti M.Valanč. Dvãsios vadžioja (klaidina) žmogų Alk. Tai sesytės dvaselaitė, ant vandenaičio plaukianti N321. ^ Kvailas kaip avies dvasià Lnkl. Vaikšto kaip dvasia be vietos Grž.

◊ aviẽs dvasià apie netikėlį: Tu, aviẽs dvãsia! Lp. be dvãsios

1. Vlkv uždusęs, skubėdamas: Atbėgo be dvãsios Ds. Julė nubalo, be dvasios išbėgo į prieškambarį ir nervingai atstūmė skląstį LzP.

2. labai, smarkiai: Nebėk taip be dvãsios, priilsi Grž. Talkoje gavo alaus ir degtinės, paskutinę dieną net be dvasios nusigėrė Žem.

dvãsią léisti mirti: Prie mirties jau guli tėvas, motina jau leidžia dvasią rš.

kaĩp be dvãsios prastas: Išvirė bulbynę kaĩp be dvãsios Lkv.

kìškio dvasẽlė Sd nei šiltas, nei šaltas vėjas.

nė̃ [gyvõs] dvãsios visai nėra, visai nieko: Praėjusią naktį pelės nė̃ dvãsios nebuvo Lnkv. Atėjęs apvaikščiojau, apsidairiau, ir nė gyvos dvasios neradau Grž. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios J.Avyž.

piktà dvasià velnias: Kiba jį piktà dvasià pristojo? Dkš. Ką čia žegnoji kaip piktą dvasią LTR(Šmk).

prie dvãsios geras, sąžiningas: Do (dar) mat prie dvãsiai žmogus, kad radęs pinigus grąžino An. Žmogus da prie dvãsios Ėr.

su dvasià

1. nepailsęs: Dar su dvasià Ėr.

2. apie gerą, pakenčiamą dalyką, daiktą: Miežiai da su dvasià, juodi Trs.

3. su saiku, nedaug: Da čia su dvasià lyja Ėr.